Istorinė aplinka



Conti viešbutis stovi Raugyklos gatvės pradžioje, netoli nuo buvusios miesto gynybinės sienos ir prieš jos Rūdninkų vartus, senojo Rūdninkų priemiesčio pačioje pradžioje.

Senasis Rūdninkų priemiestis susiformavo išilgai kelio į Rūdninkus, kur nuo XV a. buvo didžiųjų kunigaikščių medžioklės dvaras, ir toliau į pietvakarius. Šis priemiesčio pavadinimas atsirado iš stovėjusių Rūdninkų vartų pavadinimo. Mat, padažnėjus totorių puldinėjimams į Lietuvos žemes ir pablogėjus santykiams su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Ivanu III, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro įsakymu miestelėnai savo lėšomis iki 1522 m. buvo pastatę Vilniaus miestą juosusią gynybinę sieną. Ilgus šimtmečius pro Rūdninkų vartus į Vilnių atvykdavo ir išvykdavo tūkstančiai prekybininkų, amatininkų ir keleivių, pulkai maldininkų. Istorija lėmė Rūdninkų vartams tapti svarbiausiais, reprezentaciniais miesto vartais. Prie šių vartų sveikindavo į Vilnių atvykstančius valdovus: Lietuvos didžiuosius kunigaikščius, Lenkijos karalius, Vilniaus vaivadas, užsienio šalių diplomatus. Ta proga vartai būdavo labai turtingai dekoruojami, svečiai išmoningai ir teatrališkai pasitinkami. Neatsitiktinai, XVIII a. pabaigoje Lietuvą inkorporavus į Rusijos imperiją, Rūdninkų vartai buvo pirmieji, kuriuos naujieji šeimininkai pasiskubino nušluoti nuo žemės paviršiaus.

1672 - 1685 m. po Rūdninkų vartais, rūsyje, veikė kalėjimas, kuriame, be kitų kalinių, buvo kalinamos moterys - skolininkės. Kalinimo sąlygos buvo rūščios. Šaltiniai mini kaliniams skirtas kalades ir grandines.

Rūdninkų vartai kartu su Medininkų ir Subačiaus vartais turėjo didžiausią gynybinę galią.


1600 m. Rūdninkų priemiestyje maro atminimui buvo pastatyta šv. Stepono bažnyčia su špitole. Bažnyčios architektūra kukli, bet labai savito lietuviško manierizmo stiliaus su gotikinės gynybinės architektūros tradicijomis. Prie šios bažnyčios buvo įkurtos kapinės, kurios 1865 m. buvo uždarytos. Prie bažnyčios pietinės sienos palaidotas žymiausias Lietuvos brandžiojo klasicizmo atstovas architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius (1753-1798). Bažnyčios sienoje buvusi įmūryta antkapinė lenta po II pasaulinio karo dingo. 1752 m. čia apsigyveno vienuolės, kurios rūpinosi neofitėmis žydėmis. 1864 m. vienuolynas buvo paverstas kalėjimu.

Rūdninkų priemiestyje dar XIX a. dominavo kaimiškos sodybos su vienaaukščiais mediniais pastatais. Mūrinių pastatų būta tik greta Pylimo gatvės. Erdviuose dvarelių kiemuose stovėdavo įvairūs ūkiniai trobesiai: arklidės, vežiminės, svirnai, bravorai, viryklos ir pan. Dvareliai turėjo sodus ir daržus.

Už buvusios gynybinės sienos spartus Vilniaus miesto augimas prasidėjo tik XIX a. paskutiniame dešimtmetyje. Dar šio amžiaus 7-ojo dešimtmečio pradžioje mūriniai ir tankiau sustatyti mediniai namai baigėsi ties Vingrių skersgatviu, Pylimo, Raugyklos gatvėmis. XIX a. pabaigoje pietvakarinėje miesto pusėje išaugo labai daug naujų kvartalų, gatvių. Ši miesto dalis gavo Naujamiesčio vardą. Tuo metu Naujamiestis baigėsi Smolensko gatve. Jame buvo gana plačios ir tiesos gatvės, skaldžiusios priemiestį taisyklingais stačiakampiais plotais, išplanuotos, kaip tuomet buvo sakoma, pagal amerikietiškos urbanistikos sistemą. Tiesa, toji miesto dalis didelio estetinio pasigėrėjimo nekėlė, nes mūriniai namai nebuvo didelio meninio lygio, o maži mediniai atrodė varganai.

Šv. Stepono ir Raugyklos gatvių, turėjusių ir Didžiosios Stepono ir Mažosios Stepono pavadinimus, posesijų ir namų savininkai buvo įvairių tautybių bet dominavo žydai. Pastariesiems skirta 1903 m. Pylimo gatvėje pastatyta sinagoga islamo stiliumi.


Nuo XIX a. pabaigos iki II pasaulinio karo pradžios Šv. Stepono ir Raugyklos gatvėse buvo gausu įvairiausių prekybos bei amatų įmonių. Viešbučių šiose gatvėse nebūta.

Verta paminėti Šv. Stepono gatvėje 29 ir 31 (namų numeracija prieškarinė) grafams Tiškevičiams priklausius pirtį, malūną, lentpiūvę, prekių sandėlius, dirbtuves, duonos, pyragų kepyklą, nuo 1932 m. Šv. Stepono g. 38 veikusią Abraomo Benskio alaus pilstymo ir prekybos įmonę.

Prieš I pasaulinį karą ir tarpukaryje Šv. Stepono g. 37 veikė šv. Pranciškaus Saleziečio draugija "Santūrumas ir darbas", prieglauda mergaitėms, mergaičių amatų mokykla, pradinė mokykla, greta Šv. Stepono 41 įsikūrė ir kunigų saleziečių vienuolynas.

Raugyklos gatvėje verta paminėti nuo 1898 m. jos 17 numeriu pažymėtą veikusį Mejerio Bergerio vaisių vyno, gazuoto vandens, limonado fabriką ir alaus pilstyklą. Raugyklos g. Nr. 19 tarpukaryje veikė Vulfui Buršteinui priklausęs elektra varomas malūnas. Jame dirbo 3 žmonės. Nuo 1905 m. Raugyklos 21 veikė Juzefo Klembockio ir sūnaus litografijos spaustuvė, šalia kurios Raugyklos 23 buvo ir B. Kleckino spaustuvė.

Margas ir įvairus buvo Vilnius - turtingas ir skurdus, puošnus ir santūrus, lietuviškas ir slaviškas, žydiškas ir vokiškas, tačiau jis visada buvo jaukus, patrauklus, tapybiškas.

Istorinę analizę atliko ir straipsnį parašė p. Eugenijus Ivaškevičius



lang_created Artogama